NaujienosAtgal <

Mokslas be auklėjimo - tai kalavijas bepročio rankose. (Mendelejevas)

2012-10-02 09:16

Nuo 2012m. vasario 08 dienos socialinės veiklos asociacija ”Šviesos kampelis” Kauno miesto Savivaldybės didžiojoje salėje reguliariai rengia respublikines tęstines konferencijas, gvildenančias mokyklų kasdienybę, švietimo vykdomą politiką. Pirmoji buvo „Patyčių dinamika mokyklose“, antroji 2012m. balandžio 20 dieną “Geroji naujiena, kaip patyčių lauką mokykloje keisti į meilės pripildytą atmosferą“, o trečioji ”Geroji naujiena - mokykla turi ugdyti brandų žmogų”įvyks spalio 10 dieną 14.00-20.00, registruotis sviesoskampelis@gmail.com, 860081221, 861158183.
Turim nemažą būrį konferencijų iniciatyvą palaikančių draugų: Lietuvos tėvų forumo, Kauno jungtinio demokratinio judėjimo, Tautos ateities forumo, Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacijos. Laukiame ir daugiau prisijungiančių.
Šiandien švietimo žvilgsnį nukreipti į žmogaus puoselėjimą ir ugdymą gali tik sąmoningi tėvai, nevyriausybinės, visuomeninės organizacijos, nes jų nevaržo jokie ministerijų įsakymai, auditai, mokyklų vadovai.
Socialinės veiklos asociacijos “Šviesos kampelis” atliktos žvalgybinės mokytojų anoniminės apklausos “Kaip Lietuvos ugdymo įstaigose pavyksta įgyvendinti Švietimo įstatyme iškeltą prioritetinį tikslą: išugdyti kiekvienam asmeniui vertybines orientacijas, leidžiančias tapti doru, siekiančiu žinių, savarankišku, atsakingu, patriotiškai nusiteikusiu žmogumi, išlavinti šiuolaikinę socialinę kompetenciją ir gebėjimus savarankiškai kurti savo gyvenimą ir stiprinti visuomenės galias, užtikrinant aplinkos ir žmogiškųjų išteklių plėtrą.”
Rezultatai bus pristatyti konferencijoje spalio mėnesį 10d. Duomenų rinkimas parodė, kad daugelis mokytojų yra įbauginti ir vengia kalbėti viešai, prieš atsakydami pasitikslina ar bus išlaikytas konfidencialumas. Anoniminėje apklausoje atskleidžia tikrąją mokyklų kasdienybę, kuri žalinga ne tik vaikams, bet ir mokytojams.
Skaudžiausia, kad dažnas mokytojas pasako: brandžios asmenybės ugdymui mes neturime laiko, mūsų nepakeliami darbo krūviai, dideli klasių komplektai ir iš mūsų reikalaujama mokinius gerai paruošti egzaminams. Mokinių jausenos, brandumo, bendruomeniškumo per egzaminus niekam neparodysim”.
Nuo 2015 m. bus plečiamas egzaminų skaičius dešimtokams, 2013 m. atsiras diagnostiniai tikrinimai antroje, ketvirtoje ir aštuntoje klasėse. Organizuojami įvairūs renginiai, skirti akademinių žinių pasiekimams įvertinti, mokyklos reitinguojamos pagal tai, kiek abiturientų įstojo į aukštąsias mokyklas. Mokytojo reitingą mokykloje rodo per egzaminus iš jo dalyko gauti balai, todėl dažnas mokytojas tik į tai ir susitelkia.
Strategijų kaip užtikrinti dorinių vertybių, bendražmogiškų idealų puoselėjimą, empatijos, gebėjimo bendrauti įgūdžių formavimą ugdymo procese pasigendame. Šiuo metu švietimo sistemoje meilė žinioms yra stipresnė už meilę žmogui.
Mokykloje nebelieka laiko su vaikais kalbėti apie jiems aktualius klausimus, vertybes, gyvenimą, tarpusavio santykius, teisingą elgesį, asmenybės brandinimą.
Mokytojas “šimtabalininkas”, perduodamas tik žinias, formuoja žinių visuomenę ir ugdo egocentrišką susvetimėjusią jaunuomenę. Ugdymo procese pamirštamas dorinių vertybių, bendražmogiškų idealų puoselėjimas.
Jei mes rūpinsimės tik tuo, kad mūsų vaikai turi kai ko išmokti (skaityti, skaičiuoti, dirbti kompiuteriu), rūpinsimės, kad jie pasirengtų XXI amžiaus reikalavimams, bet nepasiūlysim jiems nieko daugiau, jei išleisime iš akių dvasinį aspektą, tai mūsų pastangos sieks tik paviršutinį egzistencijos sluoksnį, tarsi jis neturėtų savojo centro. Šio dvasinio centro atradimas yra vadinamas išmokti būti žmogumi.
Ir kai supranti, kad šių dienų mokytojas yra apribotas iš viršaus nuleistų reikalavimų, jis nepajėgus iš esmės laužyti autoritarinių santykių strereotipus ir pereiti prie naujos pedagoginės paradigmos, grindžiančios jo santykius su visais mokyklos bendruomenės nariais. Tuomet ir supranti, kad būtent tėvams, nevyriausybinėms ir visuomeninėms organizacijoms turi labiausiai rūpėti, ar vaikai mokykloje yra mylimi, ar ignoruojami, nudrąsinami, nugalinami.
Ko vertas rengimas brandos egzaminui, jei neišlaikome kasdienybės moralinių vertybių egzamino?
Lietuvoje, rodo daugelio tyrimų duomenys daug nelaimingų vaikų, savižudybių, patyčių, priklausomybių, didėja nusikalstamumas, paplitę žalingi įpročiai tarp moksleivių. Mokyklos kasdienybėje sunkiai įgyvendinami išsikelti švietimo tikslai, uždaviniai - ugdyti, brandų, laisvą, atsakingą, kūrybišką, socialiai jautrų, pilietišką žmogų, kurie deklaruojami Bendro lavinimo mokyklų programų ir išsilavinimo standartų puslapiuose. Neįtikėtina, kad esminės gyvenimui būtinos kompetencijos: socialinė kompetencija, sveikatos saugojimo kompetencija, patyrimo kompetencija, komunikavimo kompetencija, meninė kompetencija, kūrybos kompetencija, savęs vadybos kompetencija, atsakingo pasirengimo šeimai kompetencija nustumta į užribį, patapo neformalaus ugdymo sritimi.
Tik tėvai, nevyriausybinės ir visuomeninės organizacijos gali tapti ta jėga koreguojanti ugdymo turinį, nepamainoma parama Lietuvos švietimui, kurios negalės nutildyti nei mokyklos direktorius, nei švietimo skyriaus vadovas, nei ministerijos klerkai.

Kviečiame visus besirūpinančius jaunuomenės psichine, emocine sveikata dalyvauti konferencijose, ginti prigimtinius vaikų poreikius, kurti sėkmės strategiją, patyčių prevenciją paversti ilgalaike nenutrūkstama aukštų santykių formavimo kultūra, kuri skatintų reguliuoti asmens, klasės kolektyvo elgesį įvairiais kasdienio gyvenimo atvejais.
Tik tada, kai kuo daugiau viešai savo žodžiais, veiksmais ir konkrečiais darbais liudysime pilietinę drąsą, atjautą, altruizmą, aukojimąsi kitų labui, situacija mokyklose esmingai keisis: sąveika tarp mokinių, mokytojų ir tėvų įgys visiškai kitą turinį.

Jolanta Lipkevičienė , Indrė Pavinkšnienė