NaujienosAtgal <

"Nemokyklinimo" filosofija: už teisę rinktis

2013-10-30 21:33

Andromeda MILINIENĖ
Neseniai alternatyvus savišvietos tinklas Laisvasis universitetas (LUNI) pakvietė klausytojus į susitikimą su lektoriumi Giedriumi Cikanavičiumi, kuris domisi gyvenimo ir mokymosi be mokyklos filosofija (ang. "unschooling"). Tai buvo bene pirmoji tokio pobūdžio diskusija Lietuvoje.
Du ikimokyklinio amžiaus vaikus auginantis Giedrius Cikanavičius įvairiais pasaulyje egzistuojančiais švietimo metodais aktyviai domisi daugiau nei 10 metų. Lietuvoje egzistuojančia vienintele - prievartine - ugdymo galimybe sako suabejojęs dar tuomet, kai pats lankė darželį. "Būdamas mažo amžiaus, žinoma, nesupratau ir negalėjau įvardyti, kas būtent negerai, bet kad negerai, tai pajutau aiškiai", - sakė pokalbininkas, įsitikinęs, jog mokymosi turinio ir formos primetimas yra žalingas: jis užgesina vaiko norą ir gebėjimą mokytis savarankiškai.
"Vaikai užauga žmonėmis, kurie nežino, ką daryti, kai jų niekas neverčia. Jie nežino, ką iš tikrųjų nori daryti", - sakė G. Cikanavičius.
Giedriau, ne visi vaikai darželyje ir mokykloje jaučiasi blogai.
Daugelis suaugusiųjų tiesiog neatsimena, ką jie tuomet jautė - tai išstumtos neigiamos emocijos. Tuo metu vaikas yra priverstas išgyventi: prisitaikyti, susirasti draugų, žodžiu, iš tos situacijos, iš tos aplinkos išpešti tai, kas geriausia.
Kokia, jūsų nuomone, yra didžiausia švietimo sistemos blogybė?
Prievarta. Lietuvoje 7-16 metų vaikas privalo eiti į mokyklą. Įstatymuose tai vadinama "vaiko teise į išsilavinimą", kurį galima gauti tik priverstinai jį laikant Švietimo ir mokslo ministerijos aprobuotoje įstaigoje. Jei vaikas į mokyklą neina, šeimoje gali apsilankyti Vaikų teisių apsaugos tarnyba ir išrašyti baudą. Jei, sumokėjus baudą, vaikas į mokyklą ir toliau neitų, įstatymuose numatyta atimti vaiką iš tėvų ir laikyti jį internatinėje mokykloje.
Prievarta taikoma ir man, kaip švietimo paslaugos finansuotojui. Aš privalau ją pirkti - patinka ji man ar ne, kokybiška ji ar ne. Jeigu nemokėsiu pinigų (mokesčių) - ateis, atims ir dar nubaus. Principas - kaip Vilniaus brigados.
Ydinga sistema gyvuoja, nes jos organizatoriai neturi motyvacijos persitvarkyti: finansavimas atvirkščiai proporcingas teikiamų paslaugų kokybei - kuo blogesnė švietimo sistemos paslaugų kokybė, tuo lengviau suversti kaltę per mažam finansavimui ir išsireikalauti daugiau pinigų.
Mokykla teikia išsilavinimą.
Išsilavinimas dažnai painiojamas su mokyklos lankymu ir ten išmokstamais dalykais. Sistema verčia visus vaikus mokytis pagal iš anksto parengtą vienodą programą. Vaikas klausosi, ką jam kažkas pasakoja 45 minutes vienoje pamokoje, paskui 45 min. kitoje ir t. t. Taikant pažymių (baudų) sistemą jis verčiamas išmokti vienodas standartines žinias ir jas atkartoti. Vaikai suniveliuojami, atpratinami klausti, tyrinėti, rinktis, kritiškai mąstyti, suprasti, ko jie patys nori čia ir dabar. Paklusnumo ugdymas ir faktų (neretai dar ir neteisingų) atkartojimas nėra išsilavinimas.
Kokie, Jūsų nuomone, yra svarbiausi vaiko mokymo tikslai?
Mano galva, pagrindinis tikslas yra išmokyti susikurti tokią gyvenimo aplinką, kurioje jis jaustųsi laimingas. Kad gyvenimui baigiantis galėtų pasakyti: "Aš jį nugyvenau taip, kaip norėjau nugyventi." Viskas, ką mes darome, yra siekis gauti teigiamos patirties ir pasigerinti emocinę būseną. Visa kita yra priemonės.
Iš pagrindinio tikslo išplaukia kiti smulkesni tikslai - būti naudingam visuomenei, išmokti bendrauti. Ar mokykla kaip priemonė yra tinkama pasiekti visų šių tikslų? Ar tai vienintelė vieta gauti žinių? Aš abejoju.
Mes turime padėti vaikui išmokti išgyventi (prasimaitinti) realiame pasaulyje ir įgyti socialinių įgūdžių - gerai jaustis jį supančioje aplinkoje. Ar Švietimo ir mokslo ministerija tikrai žino, kokių žinių ir įgūdžių reikės konkrečiam vaikui po 12 metų? Ir ar galime prievarta išmokyti žmogų ko nors gero?
O vaikas žino? Tėvai žino geriau?
Vaikas nori žinoti, kol jam neatmuša to noro žinoti - kol jis nepraranda gebėjimo kelti tikslus iš savo vidaus. Bet kažkas staiga už jį nusprendžia: tu mažas, todėl tu nežinai, ko tau reikia. Ir jeigu tu nepaklusi, aš priversiu tave daryti tai, kas tau naudinga. Kai užaugsi - man padėkosi. Rezultatas: kai nebus jokio išorinio spaudimo, jis nebedarys nieko. Jis nieko nenorės. Patrauksite bizūnus ir morkas - jis pasidarys nebefunkcionalus. Tai kaina, kurią sumoka vaikai.
Kas Jus atvedė prie "nemokyklinimo" koncepcijos?
Domėjimasis ekonomika. Nobelio premijos laureato Miltono Fridmano (Milton Friedman) sūnus Deividas Fridmanas (David Friedman) - ekonomistas, fizikas, Harvardo ir Čikagos universitetų absolventas, profesorius, savo kelis vaikus išmokslino būtent "nemokyklinimo" būdu. Jis savo ugdymo principą apibūdino taip: "Mėtyti knygas ir žiūrėti, kurios prilimpa."
Savo tinklaraštyje jis yra aprašęs, kaip jam sekėsi, internete galima pasiskaityti plačiau.
Ką konkrečiai reikia "mėtyti"? Kokie yra natūralūs vaiko žinių šaltiniai?
Tokie patys, kaip ir suaugusio žmogaus: kiti žmonės, biblioteka, internetas, kompiuteriniai žaidimai, knygos ir reali gyvenimiška patirtis. Bet pirmiausiai turi būti atsižvelgiama į vaiko interesus, mokymo temas siejant su jo kasdiene gyvenimo įvairove.
O kaipgi valstybės interesas? ŠMM sako: mes turime priruošti tokių, kokių reikia valstybei.
Tai amoralu vaiko atžvilgiu. Švietimo sistemos organizatoriai elgiasi amoraliai ir šito net neslepia. Jie atvirai deklaruoja savo požiūrį į vaikus kaip į vergus, kaip į priemonę jų tikslams siekti. Kaip į fermoje auginamus galvijus - dabar reikia tokios mėsos, o ne tokios.
Vaikai nėra nei tėvų, nei švietimo ministerijos nuosavybė. Aplinkiniai gali pasiūlyti, įtikinti, o ne primesti, priversti paklusti. Mes nesakome: valykis dantis, nes gausi diržo arba atimsiu kompiuterį. Mes parodome, kas gali įvykti, jeigu dantų nesivalysi. Ir todėl jie valosi patys.
Nuveskite vaiką į Disneilendą ir liepkite jam: dabar čia supkis 45 min., o dabar čia 45 min. Nes aš geriau žinau, kur tau reikia suptis. Kiek vaikų bus patenkinti tokia veikla?
Ir galų gale kas yra ta "valstybė", kas yra tie, kurie vadina save valstybe? Kodėl aš turiu galvoti, kad valdininkai mano vaiką pažįsta geriau negu aš, kad jis jiems labiau negu man rūpi?
Norite pasakyti, kad jeigu vaikas šiandien nenusiteikęs domėtis nariuotakojų sandara, jis turėtų turėti teisę atsistoti ir išeiti į matematikos arba dailės pamoką?
Arba žaisti su vaikais gaudynių. Todėl, kad privertęs sėdėti pamokoje, kuri jam neįdomi, neišmokysi jo nieko naudingo. Jūs prisimenate tik tai, kas jums buvo įdomu, į ką buvote pasinėrusi savo noru. Kodėl vaikui nesiseka, tarkim, matematika? Sistemos tarnai jums atsakys: jis pats kaltas - kvailas arba tinginys. O gal jis tuo metu tiesiog norėjo eilėraštį sukurti, o ne uždavinį išspręsti.
Jūs, sakyčiau, esate radikalas vaiko teisių srityje.
Radikalu, kad vaikas vertas pagarbos, supratimo, partnerystės? Laikyti vaiką paklusniu vergu - čia ne radikalu?
Jūs gerai mokėtės mokykloje?
Neblogai. Bet 99 proc. iš to, ką mokiausi, neatsimenu ir niekada nepritaikiau. Daug ko mokoma ne laiku ir ne vietoje. Daugiausiai išmokau savarankiškai, savo noru, gilindamasis į man įdomias sritis.
Daugelis tėvų vaikams sako taip: į mokyklą turi eiti, kad paskui susirastum darbą. Tokia prasmė. O kokia prasmė neiti? Kaip jis išmoks socialiai adaptuotis galų gale?
Adaptuotis nenatūralioje aplinkoje? Žmonės taip negyvena. Mokykla neveikia kaip realus pasaulis.
Mokykloje socializacija virsta vaikų tarpusavio konkurencija ir mokytojų valdžia.
O gyvenime ne taip?
Man atrodo, kad yra nenormalu būti aplinkoje, kuri tau nepriimtina. Bendrauti su žmonėmis, kurie tau nepatinka, nemalonūs. Nėra jokios priežasties su tokiais žmonėmis bendrauti. Mokykla išmoko: tu neturi pasirinkimo. Jeigu mokytoja nemaloni, rašo dvejetus, rėkia, tyčiojasi - tu turi paklusti ir su tuo susitaikyti. Taip išauklėti vaikai užaugę patys nesąmoningai ieško tokios pat - jiems pažįstamos - aplinkos, kad paklusę jaustųsi "saugūs".
Kai kurie seminaro dalyviai sureagavo taip, tarsi Jūs būtumėt pasiūlęs nebeleisti vaikų į mokyklą.
Jokiu būdu. Aš sakau, kad prievartinį mokymą reikia keisti į partnerystę, bendradarbiavimo formą. Aš ne prieš mokymą, aš prieš prievartą. Prievartą prieš vaiką ir prieš finansuojančius dabartinę švietimo sistemą.
Aš nežinau, kas yra geriau kitiems ir ką kitiems daryti. Negaliu atsakyti, kas yra geriausia kitų žmonių vaikams.
Kažkas iš šalies turi jiems nurodyti, ką daryti.
Kodėl? Tai toks mąstymas, kuris yra mums įdiegtas mokykloje. Mes esame šios sistemos produktai, todėl daugelis nematome jos absurdiškumo. Aš nežinau tokių tėvų, kurie savo vaikams linkėtų blogo, bet daugelis išeities net neieško. Mato, kad yra blogai, bet bijo, kad be mokyklos vaikas nesugebės lavintis.
O sugebės?
Mano šešerių metų sūnus kai kuriuos dalykus supranta geriau negu nemaža dalis studentų, miegoję per nuobodžias paskaitas.
Daugumai tėvų mokykla yra įstaiga, kuri prižiūri jų vaikus, kol jie dirba savo 8 valandas. Jie neturi tokios prabangos visą dieną būti su vaikais.
Tai uždaras ratas. Todėl, kad sistema juos išmokė sėdėti tas 8 valandas kontoroje net neieškant kitokių būdų užsidirbti pragyvenimui.
Mano įsitikinimu, žmonės, planuojantys susilaukti vaikų, turi apie tai galvoti iš anksto ir atsakingai. Mes su žmona esame atsakingi už sūnų, mes stengiamės padėti jam pažinti pasaulį ir save. Žinoma, tai daug didesnis iššūkis ir daug sunkesnis darbas, nei atiduoti vaiką į mokyklą ir pamiršti jį.
Kai pabaigiau mokyklą, tvirtai žinojau, kad jeigu nuspręsiu turėti vaikų, prieš tai susikursiu tokias aplinkybes, kad bent vienas iš tėvų visą dieną galėtų būti su vaiku - bent jau iki mokyklinio amžiaus. Matytis tik vakarais netinka.
Absoliuti dauguma visuomenės galvoja, kad nėra kito būdo gyventi. Nuo darželio iki universiteto aš ir pats taip gyvenau. Dariau, ką man liepė. Kai baigiau mokslus, ieškojau - duokit man tokią pat aplinką. Ta aplinka mažai apmokama ir ten milžiniška konkurencija - aš ten atsidūriau ir praleidau nemažai nelaimingų metų.
Ką jūs studijavote?
Inžinerijos ir vadybos bakalaurą ir investicijų valdymo magistrą universitete.
Kaip vertinate studijas?
Kaip beprasmiškai praleistą laiką. Daugiausiai naudos buvo tarp paskaitų. Turiu galvoje bendravimą, pažintis, mintis, idėjas, projektus, savarankišką domėjimąsi ir darbą. Universitetas tik trukdė. Tai, ko moko auditorijose, dažniausiai beprasmiška arba net nesusiję su specialybės pavadinimu. Ekonomikos dėstymas yra priešingas realybei 99 proc. Kai kurie gabūs žmonės suprato tai greitai ir turėjo drąsos išeiti nebaigę; kas verslą sukūrė, kas sėkmingai įsidarbino toje srityje, kuri jiems buvo įdomi.
Ar jūs leisite savo vaikus į mokyklą?
Padarysime viską, kad jiems nereikėtų to patirti.
Neleisite net pabandyti?
Jeigu jie pareikš tokį norą - tai prašom. Bet prievarta - ne.
Jūs nebijote, kad institucijos atskubės gelbėti jūsų vaikų?
Jei taip atsitiks, rinksimės gyvenimui tokią šalį, kurioje yra galimybė neversti vaikų eiti į mokyklą.
Ar jūs turite tikslą siekti įteisinti "nemokyklinimą" Lietuvoje?
Ne, tokio tikslo neturiu, nes bent jau kol kas nematau tam šansų. Įsivaizduoju, kokia būtų daugumos reakcija. Bandymas įteisinti tokią alternatyvą galėtų būti prasmingas, jeigu būtų pakankama kritinė masė.
Jaunimas vis drąsiau pareiškia savo kritišką nuomonę apie sistemą. Pernai viena abiturientė viešame laiške mokyklą taip pat pavadino kalėjimu.
Dažniausiai jauni žmonės būna mažiau sugadinti. Jie ir yra viltis.
Prievarta - tai juodoji skylė
Klaipėdietis Justas Žemgulys, šiemet baigęs "Ąžuolyno" gimnaziją ir visoje Lietuvoje pagarsėjęs tuo, kad abitūros egzaminus išlaikė penkiais šimtukais, interviu "Vakarų ekspresui" taip pat yra kalbėjęs apie tai, kad mokykloje jam labiausiai nepatinka prievarta. "Aš už būtent tokią sistemą, kai mokiniai gali rinktis, o kas grūdama per gerklę - to dauguma ir negerbia", - sakė Justas, tuomet dar dvyliktokas. Jis prisipažino esąs vienas didžiausių pamokų praleidinėtojų, mat dalyvauja įvairiuose projektuose, daug keliauja, domisis Europos politika ir savarankiškai mokosi japonų kalbos.
Nuo šio rudens J. Žemgulys studijuoja informatiką ir fiziką Edinburgo (Škotija) universitete. Studijas užsienyje jis pasirinko todėl, kad ten įmanoma suderinti dvi programas. "Lietuvoje dviejų specialybių kombinuoti negalima, nebent norėčiau studijuoti aštuonerius metus."
Pasiteiravome Justo nuomonės apie "nemokyklinimo" idėjas.
Justai, kaip manote, kas atsitiktų, jei mokiniai turėtų galimybę patys nuspręsti, kada ir į kokias pamokas jiems eiti, ko ir kada mokytis.
Mano nuomone, pačią geriausią švietimo politiką šiuo metu galima atrasti Šiaulių "Romuvos" gimnazijoje. Šioje mokykloje visi mokiniai, kurių vidurkiai viršija 8 balus, turi teisę eiti į pamokas savo nuožiūra. Išimtis - atsiskaitymai.
Man pačiam tikrai būtų buvę smagu nuo pat 9 klasės skirti daugiau laiko mane dominančioms sritims: matematikai, fizikai ir programavimui.
Galimybė specializuotis anksčiau tam tikriems žmonėms leistų geriau išugdyti savo talentus. Bet nemanau, kad tai galioja visiems. Pasirinkimo laisvė yra labai puikus dalykas, kai jis atsiduria kompetentingų žmonių rankose. Nemažai žmonių yra linkę vėliau gailėtis to, kad praeityje skyrė nepakankamai laiko mokslams. Todėl manau, kad bendros programos turėtų būti bent iki 8 klasės.
Kalbant plačiąja prasme, žmonės, kurie turi daugiau laisvės, tampa labiau suinteresuoti geriau mokytis.
Ką manote apie egzaminus? Jie turėtų būti privalomi ar pasirenkami?
Iš tiesų visi egzaminai turėtų būti pasirenkami. Suvaržyti žmones teigiant, kad jie privalo mokėti specifiškas sritis, mano nuomone, yra keisto pokrypio prievartos politika.
10 klasėje aš turėjau laikyti rusų kalbos egzaminą, nors puikiai suvokiau, kad nemoku laisvai kalbėti rusiškai. Egzaminas to nepakeitė, tik tai įrodė. Jis buvo privalomas ir tapo mane suvaržančia priemone.
Taip pat aš nemanau, kad šiuo metu lietuvių kalbos egzaminas, koks jis yra, atlieka savo funkciją. Žmonės, kurie puikiai supranta, jog neturi gabumų rašyti, sau tai įrodo - ir daugiau niekas nepasikeičia. Norint palikti protekcionistinius privalomus egzaminus, tokius kaip lietuvių kalba, reikėtų mažų mažiausiai pakeisti jų sandarą. Sklinda gandai (vadinu juos gandais, nes dar neteko matyti tai patvirtinančių šaltinių), kad mokiniai darosi vis mažiau raštingi. Galėčiau tai paaiškinti tuo, kad egzamino struktūra visiškai nėra skirta tikrinti ar lavinti raštingumui. Jei lietuvių kalbos egzaminas tikrintų būtent raštingumą bei gramatiką, galbūt situacija keistųsi. 11-12 kl., remiantis mūsų turima dėstymo programa, neturėjo būti jokių pamokų, skirtų lavinti taisyklingo rašymo įgūdžiams.
Neteigiu, kad rašinių rašymas yra blogis. Tik manau, kad tai galėtų būti atskiras egzaminas - literatūros/rašymo egzaminas, skirtas žmonėms, kurie sieja save su tokio tipo specialybėmis (žurnalistika, litaratūrologija ir t. t.).
Panašus mano požiūris ir į matematiką. Nemanau, kad sutelkus visas savo pastangas, bandant lavinti savo prasčiausią įgūdį, galima daug pasiekti. Žmonėms, kurie suvokia, kad matematika nėra jų stiprioji pusė, pasiruošimas šiam egzaminui taptų juodąja skyle, ryjančia jų laiką, ir tas darbas būtų bergždžias. Pažįstu daug protingų žmonių, kurie pasirinko nelaikyti matematikos egzamino ir todėl galėjo visapusiškai save lavinti kitais aspektais - tais, kuriuos jie mėgo.

SUINTERESUOTI. "Žmonės, kurie turi daugiau laisvės, tampa labiau suinteresuoti geriau mokytis", - mano klaipėdietis Justas Žemgulys, šiemet abitūros egzaminus išlaikęs penkiais šimtukais ir studijuojantis informatiką bei fiziką Edinburgo universitete.
NAUDINGA ŽINOTI
Kai kuriose šalyse laisvas vaikų mokslas yra ne tik legalus, bet ir saugomas Konstitucijos (pvz., Italijoje, Belgijoje, Airijoje), kitose vaikas gali mokytis namuose, tačiau turi būti prižiūrimas formalios mokymo institucijos (pradinės, pagrindinės ar vidurinės mokyklos). Lietuva priklauso radikaliausiųjų grupei, kurių įstatymai laisvą vaikų mokymąsi draudžia apskritai.
2000 m. švietimo ir mokslo ministro bei sveikatos apsaugos ministro pasirašyta moksleivių mokymo namuose tvarka numato specialią išimtį tiems vaikams, kurie dėl fizinės negalios negali lankyti mokyklos. Šis įsakymas reikalauja, kad rekomendaciją dėl mokymosi namuose pateiktų gydytojų konsultacinė komisija arba savivaldybės švietimo skyrius. Mokslas namuose gali trukti ne ilgiau kaip vienus metus - "kol savivaldybė švietimo įstaigoje pritaikys mokymo vietą". Net jei vaikas mokosi namuose, jis mokomas pagal adaptuotą mokyklos programą, kai mokytojai atvyksta į namus ir veda pamokas. Kitaip tariant, jei nenuvyksti į mokyklą, mokykla atvyksta į tavo namus.
Iš Lietuvos kaimynių tik Latvija ir Baltarusija nesuteikia jokios galimybės mokytis ne mokykloje. Savarankiškas mokymasis leidžiamas Estijoje, Lenkijoje ir Rusijoje, tačiau vaikas paprastai negali rinktis, ką mokytis. Artimiausios šalys, kuriose laisvas mokslas leidžiamas kaip tikra mokyklos alternatyva, yra Ukraina, Suomija ir Danija.
Džiugas Paršonis, lrt.lt
MOKYKLA PRIEŠ ATEITĮ
Mokymo mokykloje principas palaipsniui tampa nebesuderinamas su visuomenės ateities poreikiais. Kai šiuolaikinė mokykla buvo kuriama, ji rėmėsi keletu klaidingų ir dabar jau atgyvenusių principų:
1. švietimo sistema žino ateities kartos žinių poreikius,
2. bendra mokymo sistema tinkama visiems vaikams,
3. geriausiai žinios suvokiamos izoliuotoje nuo aplinkos vietoje,
4. mokymasis - tai klausymas, kas sakoma, ir vėlesnis išgirstos informacijos pakartojimas,
5. mokslo problemos turi vieną teisingą atsakymą, kurį tereikia išmokti,
6. standartizuoti testai atspindi vaikų išsilavinimo sėkmę,
7. įgytos mokykloje žinios yra pakankamos, kad vėliau žmogus galėtų rinktis bet kurią norimą specialybę.
Džiugas Paršonis, lrt.lt
http://www.ve.lt/naujienos/visuomene/svietimas/nemokyklinimo-filosofija-uz-teise-rinktis-1081453/,page.1