NaujienosAtgal <

Mamos liudyjimas

2013-11-04 20:56

Dėkojame Jūratei M., kuri sutiko pasidalinti savo liudyjimu apie sūnaus ir savo patirtį mokykloje.

Pirmiausia noriu labai padėkoti už tai, kad esate, kad imatės iniciatyvos apjungti mus - tėvus bendrai veiklai, siekiant pakeisti dabartinę padėtį švietimo sistemoje ir padėti vaikams. Aš dedu didelių vilčių į mūsų susitikimus, nes tai paskutinis šiaudas, kurio griebiuosi, nebežinodama, ką daryti. Net nežinau, nuo ko pradėti, problemų tiek daug, kad baigiu pati pasimesti esamuose sunkumuose, tiesiog papasakosiu, nuo ko viskas prasidėjo arba kaip aš įsivaizduoju, kas buvo pirmos mūsų bėdų priežastys.
Auginu hiperaktyvų vaiką, kurio protinė ir socialinė raida šiek tiek vėluoja.
Visos bėdos prasidėjo nuo to, kad vaikas buvo „priverstas“ pagal įstatymus eiti į mokyklą, jei tais metais jam sueina 7 metai. Tai yra mano nuomone didžiausia nesąmonė, iš visų įmanomų nesąmonių. Visi vaikai sudedami į lentynėles, kaip turi jausti, elgtis, mąstyti tam tikro amžiaus. O jis ne toks, kaip visi standartiniai vaikai. Jis gimęs lapkričio pabaigoje, taigi turėjo į mokyklą pradėti eiti net nesulaukęs tų 7 metų, nors buvo visiškai vaikiškas, nesubrendęs mokyklai ir nepasiruošęs tos mokyklos priimti. Taigi, tuo metu, kai kiti vaikai ėjo į mokyklą su noru, jis ėjo į mokyklą kaip į lažą už kažkokias nuodėmes. Pamokų metu išsitraukdavo iš kuprinės slapta atsineštą mašinėlę ir pradėdavo ant stalo pasidėjęs žaisti, burgzti. Mokytoja, suprantama, tą mašinėlę atimdavo, liepdavo klausyti pamokos, bet jis ramiai sėdėti ir klausyti to, ko nesupranta, negalėdavo, nes išsėdėti vienoje vietoje keturias valandas hiperaktyviam vaikui yra misija neįmanoma, o svarbiausia, kad mokykloje jis nieko nesuprato – ko iš jo nori, nei tos raidelės, nei tie skaičiukai jam buvo visai neįdomūs. Jis apsiverkdavo ir grįžęs namo nuolat verkdavo - nekenčiu mokyklos, daugiau neisiu. Ir aš verkdavau kartu su juo. Tai buvo nuo pat pirmos klasės. Iš laimingo linksmo vaiko jis tapo nelaimingu, depresuotu su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis – šlapinimasis į lovą, nagų kramtymas, nosies krapštymas ir kiti nevalingi judesiai, kurių iki tol nebūdavo. Vaikui negana, kad nebuvo jokios motyvacijos mokytis, nes mokyklos jis tiesiog nepakentė, tai mokymosi tempai buvo tiesiog nepakeliami. Sėdėdavome po 4 valandas PIRMOJE KLASĖJE prie pamokų, nors jų kaip ir oficialiai būdavo neužduodama. Tiesiog todėl, kad jis kažkaip išmoktų rašyti ar skaičiuoti, nežinojau, ką dar galėčiau daryti. Jis tam nebuvo subrendęs, nebuvo pasiruošęs. Verkdavom abu – aš ir jis iš nuovargio ir nervinės įtampos, man be galo buvo gaila vaiko, nes supratau, kad aš jį „laužau“ per prievartą, o kokia kita išeitis? Neleisti vaiko į mokyklą, kad prisistatytų mūsų geradariai švietimo atstovai ir atimtų vaiką ar išrašytų baudą, kad vaikas dėl motinos aplaidumo neina į mokyklą, suėjus 7 metams. Tai pirmiausia blogybė, kurią matau švietimo sistemoje ir nuo kurios prasidėjo visos mūsų „alergijos“ ir neapykantos mokyklai ir visai švietimo sistemai. Tiesa, buvo dar viena galimybė, bet apie ją sužinojau tik po laiko – kad galima susitarti su psichiatru, kad jis išrašytų pažymą, kad vaikas kažkoks laikinai nenormalus. Tada būčiau jį išgelbėjus nuo mokyklos. Galėjau vardan vaiko ir išsimaldauti tos pažymos iš psichiatro, bet sužinojau, gaila, per vėlai, kad taip kažkas pasidaro. Bet kodėl nepalikti bent poros metų paklaidą, kas pasikeis, jei vaikas pradės eiti į mokyklą nuo 6, 7, 8, 9 metų? Niekas niekam nepasikeis, bet metai tie yra labai daug brandos požiūriu ir tie vieneri ar keli metai lems tai, kad vaikams ir jų tėvams nebus sugriauti gyvenimai, ištampytos nervų sistemos. Aš nuo pat pirmos klasės iki pat dabar dirbu antru etatu – mokytoja – dirbu su savo vaiku. Kasdien, ir savaitgaliais taip pat, kad vaikas pernelyg neatitrūktų nuo to beprotiškai bėgančio traukinio ir tų siaubingų tempų į niekur. Ne visi vaikai vienodai bręsta, vienodai auga, vienodai mąsto, vienodai susikaupia, negalima visų brukti į kažkokius amžiaus rėmus. Tegu ateina jų laikas, kai jie sąmoningai norės mokytis, bus subrendę priimti siūlomą informaciją. Ir ta problema ne tik dėl to, kad mokslai tampa neįkandami nesubrendusiam vaikui, bet iškyla ir kitos – socialinės problemos. Vaikas tampa balta varna, patyčių objektu, atstumtu ir vienišu, niekam neįdomiu ir nereikalingu klasėje. Jis yra vaikiškesnis už kitus. Taip sakė ne viena mokytoja, todėl jo vaikiškas ir kitų vaikų akimis neadekvatus elgesys sukelia kitiems juoką, patyčias. O iš vaiko pusės atsiranda pyktis, nuoskauda, stengiasi užsidaryti savo kiaute ir nuo visų atsiriboti. Sūnus neturi nei vieno draugo klasėje, nes jų požiūriai į viską jau skiriasi, jie tiesiog neranda bendros kalbos. Gyvenime ačiū dievui jis turi draugų, bet tie draugai yra metais ar dviem už jį jaunesni. Tai dar vienas įrodymas, kad septynmetis nelygus septynmečiui pagal savo brandą. Ir vėlgi – dėl dalykų profiliavimo. Ar gali vaikas, kuris dar tebežaidžia su šautuvėliais, nuspręsti, kuo jis bus užaugęs. Tas pats vaikas, kuris bėga paskui mokymosi krūvių traukinį ir yra dar ir šiaip nesubrendęs pagal savo klasiokų lygį, jau yra verčiamas apsispręsti, kuo jis bus. Jis prie tokių minčių galbūt priaugs dar tik po 2 ar 3 metų. Ir vėlgi visi vaikai sukišami į visiems vienodus amžiaus cenzus. Viskam ir visiems yra savas laikas ir tas forsavimas ir įspraudimas į rėmus yra baisi blogybė, sugriaunanti vaikams gyvenimus ir iš galimai laimingų žmonių pridaranti daugybę nelaimingų. Taigi ši problema mano nuomone Lietuvoje yra labai opi – tau primetama, koks tu turėtum būti nustatytu laiku, o jei tu iškrenti iš bendrų standartų ir esi kitoks, tu esi praktiškai pasmerktas.
Antra problema, apie kurią negaliu tylėti – mokymo programų tikslinė auditorija ir tempai. Dabartinių mokymo programų tikslinė auditorija yra gabūs ir labai gabūs vaikai. Jiems sukurti vadovėliai, jiems skirta ir visa švietimo sistema. Mokykla dabar neišmoko – ji konsultuoja, o jei tu nesuvirškini informacijos greitai, nes nesi toks gabus, esi lėtesnis, ar per mažas pradėjai eiti į mokyklą (nesubrendęs) ir jei nesuspėji su tais dideliais programų tempais, tuomet tu esi pasmerktas, nes mokykla dabar nenukreipta tam, kad išmokytų visų sugebėjimų vaikus, o orientuojasi tik į tuos gabiuosius. Daugeliu atvejų mokytojai nežino, kaip kitaip mokyti, nes jiems supančiotos rankos – jie turi per labai trumpą laiką išdėstyti nurodytą programą perpildytoms klasėms – 32 mokiniams. Tai mokinio krepšelio rezultatas. Ar gali mokytojas visiems skirti pakankamai dėmesio – ir išmokyti, ir pabendrauti, kažkokių dvasinių vertybių įnešti? Labai nedaug mokytojų tai sugeba, galbūt tie, kurie nėra vejami greito tempo, pvz. fizinio mokytojai, dailės ir kt. panašių dalykų. Taigi, mokytojas išdėsto pamoką, ją suvirškina gabūs ir labai gabūs vaikai, o kiti lieka vargti namuose su tėvais, korepetitoriais po pamokų, vargsta ilgas valandas, nes nesugeba su programų tempais, nepavyksta tokio didelio informacijos srauto įsisavinti, jie perdega, suserga nervų ligomis ir depresijomis, kiti žudosi, kurie dar ištveria, tai perkaitusiom galvom „iškala“, o kitą dieną galvoje jau nebelieka nieko. Ir aš vargstu su savo vaiku, ir mokytojus samdau. Vaikas po pamokų jau nieko nebemąsto, taigi naudos iš to nebūna jokios. Rezultatai nuo to nesikeičia. Tik vaikas yra labai pervargęs ir nelaimingas. Ar yra tokio mokymosi ir tokių tempų prasmė? Gaunasi, kad nuo tempo nukenčia mokymo kokybė ir vaiko psichinė būklė. Ir aš suvokiu, kad tai daugelio priežasčių sisteminė pasekmė – tiek, kad per mažas turėjo eiti į mokyklą, tiek kad yra hiperaktyvus ir sunkiai įsisavina informaciją, tiek kad tempai per dideli. Tiesiog jaučiu, kad esame sistemos įkaitai, ne kažin ką galim šiuo metu greitai pakeisti ir mokomės be jokios naudos. Pažymiai nuo to nesikeičia, priešingai dar regis kad prastėja. Ir nuleidžiu rankas ir nebežinau, kaip galėčiau padėti savo vaikui. Jau pervargau ir pati bemokydama jį, gaunasi, kad atidirbu antrame darbe kaip mokytoja, ir jo gaila,nes visiškai kritusi vaiko savivertė dėl nuolatinių nesėkmių, motyvacija mokytis visai žlugusi, nes jis jaučiasi bejėgis įveikti esamus tempus ir jam per sudėtingas programas. Ir jam po viso to nebelieka laisvalaikio. Vaikas jaučiasi pervargęs, nelaimingas, nes visą jo gyvenimą kaip koks didelis baubas praryja mokykla ir pamokos. Nebežinau, nei kur ieškoti pagalbos. Žinoma, koją čia labai kiša ir jo hiperaktyvumas. Jam negana to dar be galo sunku sukoncentruoti dėmesį, susikaupti per pamoką, įsisavinti informaciją, nes dėmesį vienoje vietoje jis gali išlaikyti tik trumpai, jis nuolat gauna pastabas, kad blaškosi, nuobodžiauja, nesusikaupia, pamokoje nedirba. Nežinau, kaip galėčiau tai išspręsti. Kaip galėčiau vaiką priversti domėtis pamoka ir joje dirbti, kaip galėčiau priversti jį sėdėti vienoje vietoje ir nekrutėti, nesiblaškyti, arba kaip galėčiau priversti jį susikaupti. Taigi, jis nesusikaupia kontrolinių metu, o kai jau pagaliau susikoncentruoja, būna praėję pusė laiko, taigi nespėja atlikti užduočių ir gauna 3. O mokėmės prieš kontrolinį ilgas valandas... Ir nuleidžiam abu rankas, jis apsiverkia, pergyvena, kad sugaišo visą įmanomą savo laiką, o rezultato kaip nėra, taip nėra. Išvadina save nevykėliu ir puola į depresiją. Bandžiau kalbėtis ir su mokyklos psichologe, kaip pakelti jam tą mokymosi motyvaciją ir savivertę, išmokyti save valdyti, bet dar neatradom, kas veiktų. Sistemos kol kas pakeisti negalim, bet gal yra kokių neišbandytų būdų, kaip padėti vaikui esamoje situacijoje. Kaip mes mokomės - didumą laiko jis prasiblaško, prasivarto, prakruta, traukiu klausimą po klausimo, bandau retkarčiais ir pajuokauti, prižadu ir kad gaus pažaisti kompiuteriu, kad tik jis atliktų dar vieną užduotėlę, kol daugmaž pereinam tą temą, tai užtrunka valandų valandas, o įsivaizduokite pamokų būna ir 6, kurias reikia ruošti. Noro mokytis jis visiškai neturi. Nemato prasmės. Juk mokėmės ir mokėmės prieš tai, o atėjo kontrolinis ir jis gavo 3. Mūsų mokymosi pabaigoje vaikas jau būna toks pervargęs, kad jam alergiją kelia viskas, kas susiję su mokslais. Ir man taip pat. Ir sukamės tame uždarame rate. Nežinau, ką galėčiau padaryti, kad būtų kažkas kitaip.
Ir ieškom, kas galėtų patarti, kaip moko savo vaikus, kaip padeda jiems sukoncentruoti dėmesį, galbūt yra kažkokių pratimų, kad vaikas išmoktų sukaupti dėmesį, kada jam to prireikia ir save valdyti, kad galėtų tai pritaikyti ir mokantis namuose, ir atliekant užduotis mokykloje, kad galėtų atsiriboti nuo trukdžių, greitai susikoncentruoti ir greičiau atliktų užduotis. Kitas dalykas – vaikas iki tiek išsiblaškęs, kad kol perskaito užduotį iki galo, jis pamiršta, kas buvo rašoma pradžioje ir iš viso nebesupranta, ko iš jo buvo norima, arba atlieka tik dalį užduoties kontrolinio metu ir vėl gauna prastą pažymį. Pabaigti užduočių, ko nespėjo, jiems neleidžiama, viskas daroma laikui, taigi jis turi sugebėt susikaupti, kad suspėtų su visais atlikti užduotis. Jūs sakėt, kad Jūsų mergaitė hiperaktyvi. Galbūt turėtumėt kokių patarimų, nes nebežinau, ką daryti. Dabar tik 6 klasė, man baisu, kas bus toliau. Programos nuolat sunkėja sulig kiekvienais metais, krūviai didėja, jis dabar vos tempia, mokosi 3-5, jam nesiseka dauguma dalykų, baisu pagalvoti, kas bus kitose klasėse. Jei taip ir toliau, jis liks antrais metais toje pačioje klasėje ir bus visiškai psichologiškai sužlugdytas.

Ačiū, atleiskite už klaidas ir nevisuomet nuoseklias mintis, nes labai jaudinausi ir veržėsi visos emocijos per kraštus

Jūratė M.